۞ وَإِذَا

مَسَّ

ٱلۡإِنسَٰنَ

ضُرّٞ

دَعَا

رَبَّهُۥ

مُنِيبًا

إِلَيۡهِ

ثُمَّ

إِذَا

خَوَّلَهُۥ

نِعۡمَةٗ

مِّنۡهُ

نَسِيَ

مَا

كَانَ

يَدۡعُوٓاْ

إِلَيۡهِ

مِن

قَبۡلُ

وَجَعَلَ

لِلَّهِ

أَندَادٗا

لِّيُضِلَّ

عَن

سَبِيلِهِۦۚ

قُلۡ

تَمَتَّعۡ

بِكُفۡرِكَ

قَلِيلًا

إِنَّكَ

مِنۡ

أَصۡحَٰبِ

ٱلنَّارِ

٨

O kai koks nors nuostolis paliečia žmogų, jis šaukiasi savo Viešpaties (Vienintelio Allaho), atsigręždamas į Jį atgailoje. Tačiau kai Jis suteikia jam malonę iš Savęs, jis pamiršta tai, dėl ko jis šaukėsi prieš tai ir jis priskiria Allahui priešininkus tam, kad paklaidintų kitus nuo Jo Kelio. Sakyk: „Mėgaukitės savo netikėjimu kurį laiką: tikrai jūs esate (vieni) iš Ugnies gyventojų.“