فَلَمَّا

سَمِعَتۡ

بِمَكۡرِهِنَّ

أَرۡسَلَتۡ

إِلَيۡهِنَّ

وَأَعۡتَدَتۡ

لَهُنَّ

مُتَّكَـٔٗا

وَءَاتَتۡ

كُلَّ

وَٰحِدَةٖ

مِّنۡهُنَّ

سِكِّينٗا

وَقَالَتِ

ٱخۡرُجۡ

عَلَيۡهِنَّۖ

فَلَمَّا

رَأَيۡنَهُۥٓ

أَكۡبَرۡنَهُۥ

وَقَطَّعۡنَ

أَيۡدِيَهُنَّ

وَقُلۡنَ

حَٰشَ

لِلَّهِ

مَا

هَٰذَا

بَشَرًا

إِنۡ

هَٰذَآ

إِلَّا

مَلَكٞ

كَرِيمٞ

٣١

Taigi, kai ji išgirdo jų kaltinimus, išsiuntė joms pakvietimą ir paruošė kviestinius pietus. Ji davė kiekvienai jų peilį (maistui pjaustyti) ir tarė [Jusufui (Juozapui)]: „Išeik priešais jas.“ Tada, kai jos pamatė jį, jos išgyrė jį (dėl jo grožio) ir (būdamos nustebusios) susipjaustė savo rankas. Jos tarė: „Koks tobulas yra Allahas (arba Sergėk Allahai)! Joks vyras nėra toks! Tai niekas kitas, tik kilnusis angelas!“