وَلَىِٕنْ

اَذَقْنٰهُ

رَحْمَةً

مِّنَّا

مِنْ

بَعْدِ

ضَرَّآءَ

مَسَّتْهُ

لَیَقُوْلَنَّ

هٰذَا

لِیْ ۙ

وَمَاۤ

اَظُنُّ

السَّاعَةَ

قَآىِٕمَةً ۙ

وَّلَىِٕنْ

رُّجِعْتُ

اِلٰی

رَبِّیْۤ

اِنَّ

لِیْ

عِنْدَهٗ

لَلْحُسْنٰی ۚ

فَلَنُنَبِّئَنَّ

الَّذِیْنَ

كَفَرُوْا

بِمَا

عَمِلُوْا ؗ

وَلَنُذِیْقَنَّهُمْ

مِّنْ

عَذَابٍ

غَلِیْظٍ

۟

Ir tikrai, jei Mes leidžiame jam paragauti Mūsų gailestingumo, kai jį užklumpa kokia nors nelaimė (baisus skurdas ar liga ir t. t.), jis tikrai sako: „Tai dėl mano (nuopelnų), Aš negalvoju, kad Valanda ateis. Tačiau jei aš būsiu grąžintas savo Viešpačiui, tikrai, ten bus man geriausia (turtas) su Juo.“ Tad, Mes tikrai parodysime netikintiesiems ką jie darė, ir Mes priversime jus paragauti žiaurios kančios.