۞ وَقَيَّضۡنَا

لَهُمۡ

قُرَنَآءَ

فَزَيَّنُواْ

لَهُم

مَّا

بَيۡنَ

أَيۡدِيهِمۡ

وَمَا

خَلۡفَهُمۡ

وَحَقَّ

عَلَيۡهِمُ

ٱلۡقَوۡلُ

فِيٓ

أُمَمٖ

قَدۡ

خَلَتۡ

مِن

قَبۡلِهِم

مِّنَ

ٱلۡجِنِّ

وَٱلۡإِنسِۖ

إِنَّهُمۡ

كَانُواْ

خَٰسِرِينَ

٢٥

Ir Mes paskyrėme jiems (džinus) artimus kompanjonus (šiame pasaulyje), kurie padarė atrodančiu teisingai jiems tai, kas buvo prieš juos (blogus darbus, kuriuos jie darė dabartiniame žemiškajame gyvenime ir netikėjimą Atsiskaitymu ir Prikėlimu) ir tai, kas buvo už jų (neigimą visko ateinančiame gyvenime Amžinybėje, kaip bausmės ar atlygio). Ir Žodis (t. y. kančia) pateisinamas prieš juos, kaip jis buvo pateisintas prieš tuos, kurie buvo iš ankstesniųjų džinų ir žmonių kartų, kurios mirė anksčiau jų. Tikrai jie (visi) buvo pralaimėtojai.