وَٱلَّذِينَ

كَفَرُوٓاْ

أَعۡمَٰلُهُمۡ

كَسَرَابِۭ

بِقِيعَةٖ

يَحۡسَبُهُ

ٱلظَّمۡـَٔانُ

مَآءً

حَتَّىٰٓ

إِذَا

جَآءَهُۥ

لَمۡ

يَجِدۡهُ

شَيۡـٔٗا

وَوَجَدَ

ٱللَّهَ

عِندَهُۥ

فَوَفَّىٰهُ

حِسَابَهُۥۗ

وَٱللَّهُ

سَرِيعُ

ٱلۡحِسَابِ

٣٩

O tų, kurie netiki, jų poelgiai yra kaip miražas dykumoje. Ištroškęs galvoja, kad tai vanduo, tol, kol prieina prie jo, jis atranda, kad tai niekis. Tačiau jis atranda Allahą su savimi, Kuris sumokės jam, kas priklauso (Pragarą). Ir Allahas yra Greitas atsiskaityti. ¹