أَلَمۡ

تَرَ

إِلَى

ٱلَّذِينَ

قِيلَ

لَهُمۡ

كُفُّوٓاْ

أَيۡدِيَكُمۡ

وَأَقِيمُواْ

ٱلصَّلَوٰةَ

وَءَاتُواْ

ٱلزَّكَوٰةَ

فَلَمَّا

كُتِبَ

عَلَيۡهِمُ

ٱلۡقِتَالُ

إِذَا

فَرِيقٞ

مِّنۡهُمۡ

يَخۡشَوۡنَ

ٱلنَّاسَ

كَخَشۡيَةِ

ٱللَّهِ

أَوۡ

أَشَدَّ

خَشۡيَةٗۚ

وَقَالُواْ

رَبَّنَا

لِمَ

كَتَبۡتَ

عَلَيۡنَا

ٱلۡقِتَالَ

لَوۡلَآ

أَخَّرۡتَنَآ

إِلَىٰٓ

أَجَلٖ

قَرِيبٖۗ

قُلۡ

مَتَٰعُ

ٱلدُّنۡيَا

قَلِيلٞ

وَٱلۡأٓخِرَةُ

خَيۡرٞ

لِّمَنِ

ٱتَّقَىٰ

وَلَا

تُظۡلَمُونَ

فَتِيلًا

٧٧

Argi nematėte tų, kuriems buvo nurodyta sulaikyti savo rankas (nuo kovojimo) ir atlikti As-Salat (Ikamat-as-Salat), ir duoti Zakat, tačiau, kai kova jiems buvo įsakyta – štai, dalis jų bijo žmonių taip, kaip jie bijo Allaho ar net labiau. Jie sako: „Mūsų Viešpatie, kodėl įsakei mums kovoti? Ar negalėtum suteikti mums atokvėpį trumpam laikui?“ Sakyk: „Trumpas šio gyvenimo malonumas. Amžinybė yra (daug) geriau tam, kuris bijo Allaho ir nebus su jumis elgiamasi neteisingai net per žvyniuotą siūlą ilgame datulės kauliuko įpjovime.