فَكَيۡفَ

إِذَآ

أَصَٰبَتۡهُم

مُّصِيبَةُۢ

بِمَا

قَدَّمَتۡ

أَيۡدِيهِمۡ

ثُمَّ

جَآءُوكَ

يَحۡلِفُونَ

بِٱللَّهِ

إِنۡ

أَرَدۡنَآ

إِلَّآ

إِحۡسَٰنٗا

وَتَوۡفِيقًا

٦٢

Kaip tada, kai juos ištinka nelaimė dėlto, ką jų rankos darė, jie ateina pas jus, prisiekinėdami Allahu: „Mes nenorėjome nieko kito, tik draugiškumo ir susitaikymo!”