وَضَرَبَ

ٱللَّهُ

مَثَلٗا

رَّجُلَيۡنِ

أَحَدُهُمَآ

أَبۡكَمُ

لَا

يَقۡدِرُ

عَلَىٰ

شَيۡءٖ

وَهُوَ

كَلٌّ

عَلَىٰ

مَوۡلَىٰهُ

أَيۡنَمَا

يُوَجِّههُّ

لَا

يَأۡتِ

بِخَيۡرٍ

هَلۡ

يَسۡتَوِي

هُوَ

وَمَن

يَأۡمُرُ

بِٱلۡعَدۡلِ

وَهُوَ

عَلَىٰ

صِرَٰطٖ

مُّسۡتَقِيمٖ

٧٦

Ir Allahas iškelia (kitą) pavyzdį dviejų vyrų. Vienas iš jų kvailas, neturintis niekam jokios galios (netikintysis) ir jis yra našta savo šeimininkui – į kurią pusę šis nukreipia jį, jis neduoda nieko gero. Ar toks vyras yra lygus tokiam (tikinčiajam islamo monoteizmu), kuris įsako teisingumą ir pats yra Teisingame Kelyje?