وَلَوۡ

شِئۡنَا

لَرَفَعۡنَٰهُ

بِهَا

وَلَٰكِنَّهُۥٓ

أَخۡلَدَ

إِلَى

ٱلۡأَرۡضِ

وَٱتَّبَعَ

هَوَىٰهُۚ

فَمَثَلُهُۥ

كَمَثَلِ

ٱلۡكَلۡبِ

إِن

تَحۡمِلۡ

عَلَيۡهِ

يَلۡهَثۡ

أَوۡ

تَتۡرُكۡهُ

يَلۡهَثۚ

ذَّٰلِكَ

مَثَلُ

ٱلۡقَوۡمِ

ٱلَّذِينَ

كَذَّبُواْ

بِـَٔايَٰتِنَاۚ

فَٱقۡصُصِ

ٱلۡقَصَصَ

لَعَلَّهُمۡ

يَتَفَكَّرُونَ

١٧٦

Ir jei Mes būtume panorėję, Mes tikrai būtume jį išugdę, tačiau jis įsitvėrė žemės ir sekė savo tuščiu troškimu. Taigi, jo panašumas į šunį: jei jį išvarai – jis iškiša savo liežuvį, o jei palieki jį vieną – jis (vis tiek) iškiša savo liežuvį. Toks panašumas yra žmonių, kurie atmeta Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.). Taigi, pasakok istorijas, galbūt jie susimąstys.