وَإِذۡ

أَخَذَ

رَبُّكَ

مِنۢ

بَنِيٓ

ءَادَمَ

مِن

ظُهُورِهِمۡ

ذُرِّيَّتَهُمۡ

وَأَشۡهَدَهُمۡ

عَلَىٰٓ

أَنفُسِهِمۡ

أَلَسۡتُ

بِرَبِّكُمۡۖ

قَالُواْ

بَلَىٰ

شَهِدۡنَآۚ

أَن

تَقُولُواْ

يَوۡمَ

ٱلۡقِيَٰمَةِ

إِنَّا

كُنَّا

عَنۡ

هَٰذَا

غَٰفِلِينَ

١٧٢

Ir (atminkite) kai jūsų Viešpats išvedė iš Adomo Vaikų, iš jų strėnų, jų sėklas (arba iš Adomo strėnų jo palikuonis) ir privertė juos paliudyti patiems sau (sakant): „Argi aš nesu jūsų Viešpats?“ Jie tarė: „Taip! Mes liudijame.“ tam, kad Prikėlimo dieną nesakytumėte: „Iš tiesų, mes to nežinojome.“