أُوْلَٰٓئِكَ

ٱلَّذِينَ

أَنۡعَمَ

ٱللَّهُ

عَلَيۡهِم

مِّنَ

ٱلنَّبِيِّـۧنَ

مِن

ذُرِّيَّةِ

ءَادَمَ

وَمِمَّنۡ

حَمَلۡنَا

مَعَ

نُوحٖ

وَمِن

ذُرِّيَّةِ

إِبۡرَٰهِيمَ

وَإِسۡرَٰٓءِيلَ

وَمِمَّنۡ

هَدَيۡنَا

وَٱجۡتَبَيۡنَآۚ

إِذَا

تُتۡلَىٰ

عَلَيۡهِمۡ

ءَايَٰتُ

ٱلرَّحۡمَٰنِ

خَرُّواْۤ

سُجَّدٗاۤ

وَبُكِيّٗا ۩

٥٨

Tai buvo tie, kuriems Allahas suteikė Savo Malonę iš Pranašų tarpo, iš Adamo (Adomo) palikuonių, ir iš tų, kuriuos Mes įnešėme (į laivą) su Nūhu (Nojumi), ir iš Ibrahimo (Abraomo) ir Israelio (Izraelio) palikuonių, ir iš tų, kuriuos Mes teisingai vedėme ir pasirinkome. Kai Maloningiausiojo (Allaho) eilutės buvo recituojamos jiems, jie krito klūpsčiomis ir raudodami. ¹