مَا

كَانَ

لِأَهۡلِ

ٱلۡمَدِينَةِ

وَمَنۡ

حَوۡلَهُم

مِّنَ

ٱلۡأَعۡرَابِ

أَن

يَتَخَلَّفُواْ

عَن

رَّسُولِ

ٱللَّهِ

وَلَا

يَرۡغَبُواْ

بِأَنفُسِهِمۡ

عَن

نَّفۡسِهِۦۚ

ذَٰلِكَ

بِأَنَّهُمۡ

لَا

يُصِيبُهُمۡ

ظَمَأٞ

وَلَا

نَصَبٞ

وَلَا

مَخۡمَصَةٞ

فِي

سَبِيلِ

ٱللَّهِ

وَلَا

يَطَـُٔونَ

مَوۡطِئٗا

يَغِيظُ

ٱلۡكُفَّارَ

وَلَا

يَنَالُونَ

مِنۡ

عَدُوّٖ

نَّيۡلًا

إِلَّا

كُتِبَ

لَهُم

بِهِۦ

عَمَلٞ

صَٰلِحٌۚ

إِنَّ

ٱللَّهَ

لَا

يُضِيعُ

أَجۡرَ

ٱلۡمُحۡسِنِينَ

١٢٠

Nederėjo Medinos žmonėms ir beduinams iš kaimynystės likti Allaho Pasiuntinio (Muchammedo ﷺ) užnugaryje (kai buvo kovojama vardan Allaho) ir (nederėjo jiems) teikti pirmenybę savo pačių gyvybėms vietoj jo gyvybės. Tai todėl, kad nei jie kenčia troškulį, nei nuovargį, nei alkį vardan Allaho, nei jie imasi kokių priemonių sukelti netikinčiųjų pyktį, nei sukelti priešui kokių nors nuostolių, bet tai užrašyta į jų sąskaitą kaip teisingas darbas. Iš tiesų, Allahas nešvaisto Al-Muhsinūn atlygio. ¹