وَعَلَى

ٱلثَّلَٰثَةِ

ٱلَّذِينَ

خُلِّفُواْ

حَتَّىٰٓ

إِذَا

ضَاقَتۡ

عَلَيۡهِمُ

ٱلۡأَرۡضُ

بِمَا

رَحُبَتۡ

وَضَاقَتۡ

عَلَيۡهِمۡ

أَنفُسُهُمۡ

وَظَنُّوٓاْ

أَن

لَّا

مَلۡجَأَ

مِنَ

ٱللَّهِ

إِلَّآ

إِلَيۡهِ

ثُمَّ

تَابَ

عَلَيۡهِمۡ

لِيَتُوبُوٓاْۚ

إِنَّ

ٱللَّهَ

هُوَ

ٱلتَّوَّابُ

ٱلرَّحِيمُ

١١٨

Ir (Jis taip pat atleido) trims [neprisijungusiems prie Tabūk žygio, kurių reikalą (Pranašas ﷺ) atidėjo] (dėl Allaho Sprendimo) iki tol, kol jiems žemė, plati kokia ji yra, buvo susiaurinta ir jie patys sau buvo susiaurinti, ir jie suvokė, kad nėra pabėgimo nuo Allaho ir nėra prieglobsčio, tik pas Jį. Tada, Jis atleido jiems (priėmė jų atgailą), kad jie maldautų Jo atleidimo [atgailautų (Jam)]. Iš tiesų, Allahas yra Tas, Kuris atleidžia ir priima atgailą, Gailestingiausiasis.