فَبِمَا

نَقۡضِهِم

مِّيثَٰقَهُمۡ

وَكُفۡرِهِم

بِـَٔايَٰتِ

ٱللَّهِ

وَقَتۡلِهِمُ

ٱلۡأَنۢبِيَآءَ

بِغَيۡرِ

حَقّٖ

وَقَوۡلِهِمۡ

قُلُوبُنَا

غُلۡفُۢۚ

بَلۡ

طَبَعَ

ٱللَّهُ

عَلَيۡهَا

بِكُفۡرِهِمۡ

فَلَا

يُؤۡمِنُونَ

إِلَّا

قَلِيلٗا

١٥٥

Dėl jų pažado sulaužymo, ir dėl jų Allaho Ajat (įrodymų, įkalčių, eilučių, pamokų, ženklų, apreiškimų ir t. t.) atmetimo, ir dėl neteisėto Pranašų žudymo, ir dėl jų sakymo: „Mūsų širdys apsiaustos (uždangalu, t. y. nesuprantame, ką sako Pasiuntiniai)“ - ne, Allahas užantspaudavo jų širdis, dėl jų netikėjimo, kad jie netikėtų, tik truputį.