مَا

كَانَ

لِبَشَرٍ

أَن

يُؤۡتِيَهُ

ٱللَّهُ

ٱلۡكِتَٰبَ

وَٱلۡحُكۡمَ

وَٱلنُّبُوَّةَ

ثُمَّ

يَقُولَ

لِلنَّاسِ

كُونُواْ

عِبَادٗا

لِّي

مِن

دُونِ

ٱللَّهِ

وَلَٰكِن

كُونُواْ

رَبَّٰنِيِّـۧنَ

بِمَا

كُنتُمۡ

تُعَلِّمُونَ

ٱلۡكِتَٰبَ

وَبِمَا

كُنتُمۡ

تَدۡرُسُونَ

٧٩

Tai nėra (įmanoma) jokiam žmogui, kuriam Allahas suteikė Knygą ir Al-Hukm (žinojimą ir tikėjimo įstatymų suvokimą) ir Pranašavimą, sakyti žmonėms: „Būkite mano garbintojai, o ne Allaho.“ Priešingai (jis sakytų): „Būkite jūs Rabbanyjūn (išmanantys tikėjimą žmonės, kurie praktikuoja tai, ką jie žino, ir taip pat moko kitus), nes jūs mokote Knygos ir jūs jos mokotės.“