وَمَا

كَانَ

قَوْلَهُمْ

اِلَّاۤ

اَنْ

قَالُوْا

رَبَّنَا

اغْفِرْ

لَنَا

ذُنُوْبَنَا

وَاِسْرَافَنَا

فِیْۤ

اَمْرِنَا

وَثَبِّتْ

اَقْدَامَنَا

وَانْصُرْنَا

عَلَی

الْقَوْمِ

الْكٰفِرِیْنَ

۟

Ir jie nesakė nieko kito, tik: „Mūsų Viešpatie, atleisk mums mūsų nuodėmes ir mūsų prasižengimus (vykdant savo pareigas Tau), sutvirtink mūsų žingsnius (kojas) tvirtai ir suteik mums pergalę prieš netikinčiuosius.“