فَدَلَّىٰهُمَا

بِغُرُورٖۚ

فَلَمَّا

ذَاقَا

ٱلشَّجَرَةَ

بَدَتۡ

لَهُمَا

سَوۡءَٰتُهُمَا

وَطَفِقَا

يَخۡصِفَانِ

عَلَيۡهِمَا

مِن

وَرَقِ

ٱلۡجَنَّةِۖ

وَنَادَىٰهُمَا

رَبُّهُمَآ

أَلَمۡ

أَنۡهَكُمَا

عَن

تِلۡكُمَا

ٱلشَّجَرَةِ

وَأَقُل

لَّكُمَآ

إِنَّ

ٱلشَّيۡطَٰنَ

لَكُمَا

عَدُوّٞ

مُّبِينٞ

٢٢

Taigi jis paklaidino juos per apgaulę. Tada, kai jie paragavo nuo medžio, to, kas buvo paslėpta nuo jų iš jų gėdos (intymių vietų), tapo akivaizdu jiems ir jie pradėjo patys dengtis su Rojaus lapais (kad pridengtų savo gėdą). O jų Viešpats kreipėsi į juos (sakydamas): „Argi Aš neuždraudžiau jums šio medžio ir nesakiau jums: Iš tiesų, Šaitan (Šėtonas) yra aiškus priešas jums?“