وَبَرَزُواْ

لِلَّهِ

جَمِيعٗا

فَقَالَ

ٱلضُّعَفَٰٓؤُاْ

لِلَّذِينَ

ٱسۡتَكۡبَرُوٓاْ

إِنَّا

كُنَّا

لَكُمۡ

تَبَعٗا

فَهَلۡ

أَنتُم

مُّغۡنُونَ

عَنَّا

مِنۡ

عَذَابِ

ٱللَّهِ

مِن

شَيۡءٖۚ

قَالُواْ

لَوۡ

هَدَىٰنَا

ٱللَّهُ

لَهَدَيۡنَٰكُمۡۖ

سَوَآءٌ

عَلَيۡنَآ

أَجَزِعۡنَآ

أَمۡ

صَبَرۡنَا

مَا

لَنَا

مِن

مَّحِيصٖ

٢١

Ir jie pasirodys priešais Allahą (Prikėlimo dieną). Tada silpnieji sakys tiems, kurie buvo išpuikę (lyderiai): „Iš tiesų, mes sekame jus. Ar galite padėti mums kuo nors prieš Allaho Bausmę?“ Jie atsakys: „Jei Allahas būtų mus teisingai vedęs, mes būtume jus teisingai vedę. (Dabar) nėra skirtumo mums, ar mes niršime, ar pakelsime (šias kančias) kantriai. Nėra vietos išsigelbėti mums.“